Vieną pavasario dieną miške saulė švietė šiltai, o medžių viršūnėse kažkas nuolat šnarėjo.

Tipis sėdėjo savo voratinklyje ir siūbavo pirmyn atgal.

– Topi! – sušuko jis. – Žiūrėk!

ššššš…

Per mišką pralėkė vėjas.

Lapai sušnarėjo. Žolė nulinko. Voratinklis suvirpėjo.

Tipis linksmai nusijuokė:

– Jis mane pakuteno!

Topis nusišypsojo:

– Tai vėjas.

– O jis gali grįžti dar kartą? – paklausė Tipis.

Lyg atsakydamas…

ššššš…

Vėjas sugrįžo.

Šį kartą stipresnis.

Jis pakėlė lapus, kurie pakilo į orą ir pradėjo suktis.

– Oho! – sušuko Tipis. – Jis žaidžia!

Bet greitai viskas sustojo.

Lapai nukrito vėl ant žemės.

Žolė nustojo judėti.

Oras tapo visiškai ramus.

Tipis sukluso:

– Topi…

– Taip?

– Kur jis dingo?

Topis apsidairė.

Miškas atrodė tarsi sulaikęs kvapą.

– Nežinau, – atsakė jis. – Bet gal galim jį surasti?

Jiedu leidosi ieškoti vėjo.

Pirmiausia nuėjo prie didelio medžio.

– Jei vėjas čia, šakos turi judėti, – tarė Tipis.

Bet šakos buvo visiškai ramios.

Tada jie priėjo prie aukštos žolės.

– Gal jis čia slepiasi?

Bet žolė stovėjo tiesiai.

Tada Tipis sugalvojo:

– O jei jis pasislėpė po lapais?

Jis palietė vieną lapą.

Nieko.

– Jo niekur nebėra… – liūdnai tarė Tipis.

Tuo metu Topis atsargiai žengė žingsnį…Ir netyčia pajudino sausą lapą. Lapas tyliai nuslydo žeme.

Tipis sustingo.

– Palauk…

Jis pažvelgė į lapą.

Tada į medžius.

Tada į dangų.

Ir tuo metu…vos vos…sujudėjo vienas mažas žolės stiebelis.Toks mažas, kad vos matėsi.

– Topi… – sušnibždėjo Tipis. – Jis čia.

Topis pažvelgė atidžiau.

– Taip… tik labai tylus.

Tipis nusišypsojo.

– Vadinasi, jis nedingo?

Topis papurtė galvą.

– Ne. Jis tiesiog nustojo bėgioti.

Tipis susimąstė.

– Tai jis gali būti… ir stiprus, ir tylus?

– Taip, – atsakė Topis. – Kaip ir daugelis dalykų.

Tipis pažvelgė į savo voratinklį. Palietė vieną siūlą. Jis šiek tiek suvirpėjo… ir vėl nurimo.

– Vadinasi… – tyliai tarė jis, – vėjas vis dar čia?

– Taip, – linktelėjo Topis. – Tik dabar jis ilsisi.

Tipis pakėlė akis į dangų.

Miškas buvo tylus, bet ta tyla dabar atrodė kitokia. Ne tuščia, o pilna kažko, kas tiesiog… nejuda.

Ir tada… vos vos… sujudėjo vienas lapelis.

Tipis nusišypsojo.

– Aš jį vėl pajutau.

Dabar Tipis žinojo… kad net jei kažko nematai ir nejauti…tai dar nereiškia, kad jo nebėra. 🌿🍃✨