Saulė dykumoje kilo kitaip nei miške. Ji ne šiaip švietė – ji tarsi užliejo viską auksu. Smėlis šnarėjo po Topio kojomis, o Tipis sėdėjo ant jo kiauto ir dairėsi aplink, bandydamas aprėpti visą begalybę… – Topi… čia nėra nei medžių, nei šešėlių… – tyliai pasakė jis. – Bet yra kažkas kita… – mąsliai atsakė Topis. […]
Plačiau
Vieną ankstyvą pavasario rytą, kai miške dar tvyrojo lengva rasa, o saulė tik nedrąsiai kilo virš medžių viršūnių, voriukas Tipis pabudo nuo keisto šnarėjimo. – Topi… ar girdi? – tyliai sušnibždėjo jis, lengvai siūbuodamas savo voratinklyje. Vėžliukas Topis jau buvo atsibudęs ir lėtai, kaip jam būdinga, judėjo link Tipio. – Girdžiu, – nusišypsojo […]
Plačiau
Vieną rytą pabudus, dangus buvo pilkas, tylus, ore tvyrojo kažkoks laukimas. Tipis sėdėjo savo voratinklyje ir jautė, kaip siūlai vos vos dreba. – Topi… – tyliai tarė jis. – Kažkas tuoj nutiks. Topis pakėlė galvą į dangų. – Jaučiu… – atsakė jis. – Oras tarsi pilnas vandens. Ir staiga… Pliaukšt. Vienas lašas nukrito tiesiai ant […]
Plačiau
