Vieną ankstyvą pavasario rytą, kai miške dar tvyrojo lengva rasa, o saulė tik nedrąsiai kilo virš medžių viršūnių, voriukas Tipis pabudo nuo keisto šnarėjimo.
– Topi… ar girdi? – tyliai sušnibždėjo jis, lengvai siūbuodamas savo voratinklyje.
Vėžliukas Topis jau buvo atsibudęs ir lėtai, kaip jam būdinga, judėjo link Tipio.
– Girdžiu, – nusišypsojo jis. – Miškas šiandien kažkoks kitoks…
Ir tikrai – ore tvyrojo šventės jausmas. Paukščiai čiulbėjo garsiau nei įprastai, vėjas buvo švelnus, o žolė atrodė žalesnė nei vakar.
Staiga pro juos pralėkė kiškutis, nešantis pintinėlę.
– Labas! – sušuko Tipis. – Kur taip skubi?

Kiškutis stabtelėjo, vos spėdamas prilaikyti pintinę, kad ši neišslystų iš letenėlių.
– Argi nežinote? Šiandien Velykos! – linksmai tarė jis. – Tai diena, kai miškas švenčia gyvybę, pavasarį ir naują pradžią!
– Naują pradžią? – nustebo Topis. – O primink, kieno tai pradžia…?
Kiškutis pritūpė ant samanoto kelmelio ir atsargiai atidarė pintinę. Joje gulėjo margučiai – keli jau spalvotai išmarginti, o šalia jų, keli, dar visai balti, lyg lauktų savosios eilės.
– Kiaušinis nuo seno žmonėms primindavo gyvybę, – paaiškino kiškutis. – Iš išorės jis atrodo tiesiog apvalus, tylus, ramus, bet jo viduje slypi pradžia. Per Velykas kiaušinius marginame tam, kad prisimintum, jog gyvybė visada pabunda kartu su pavasariu.
Tipis priartėjo dar arčiau:
– O kodėl tavo margučiai skirtingų spalvų?
Kiškutis nusišypsojo ir iš pintinės išėmė geltoną margutį. Jis saulėje atrodė toks šviesus, lyg pats būtų sugėręs rytinį spindulį.

– Geltona – tai saulės spalva, – tarė kiškutis. – Ji šilta, šviesi, linksma. Tokia spalva primena rytą, kai po ilgos žiemos saulė vėl glosto žemę ir žadina viską augti. Paskui jis ištraukė žalią kiaušinį. Jis buvo gaivus, kaip ką tik prasikalęs lapelis.
– Žalia – tai gyvybės spalva. Pirmos žolelės, pirmojo daigelio, samanų ir pumpurų. Kada matai žalią, atrodo, kad žemė vėl kvėpuoja.
Tada kiškutis pakėlė mėlyną margutį. Jis buvo tarsi mažas gabalėlis dangaus.
– Mėlyna – tai dangus ir ramybė. Ji primena tylą, gaivų orą ir jausmą, kai gali trumpam sustoti, įkvėpti ir apsižvalgyti.
Galiausiai jis paėmė raudoną kiaušinį. Šis buvo sodrus, kaip prisirpusios uogos vasaros pabaigoje.
– O raudona – tai širdies ir gyvybės spalva. Ji stipri, šilta, drąsi. Seniau žmonės ypač brangino raudoną margutį, nes jis primindavo gyvybės jėgą.
Tipis net sulaikė kvapą:
– Vadinasi, margučiai ne tik gražūs?
– Taip, – linktelėjo kiškutis. – Jie pasakoja apie pasaulį: apie saulę, žemę, dangų ir širdį.
Topis pažvelgė į baltus kiaušinius pintinėje:
– O šie? Dar be istorijos?
– Dar ne, – nusijuokė kiškutis. – Bet netrukus ir jie turės istorijas.
Jis pastatė ant kelmo mažus dubenėlius su dažais, išdėliojo baltus kiaušinius ir pakvietė draugus arčiau.
– Gal norite padėti?
Tipis ir Topis iškart sutiko.

Tipis atsargiai paėmė mažą teptuką ir ėmė taškuoti savo kiaušinį geltonais ir mėlynais taškeliais. Jam patiko, kaip spalvos pamažu dengia baltą lukštą.
Topis ilgai rinkosi. Jis žiūrėjo į geltoną, į žalią, į raudoną, paskui vėl į mėlyną:
– Aš noriu, kad mano margutyje būtų visas pavasaris, – rimtai pasakė jis.
– Tada teks gerokai paplušėti, – nusišypsojo kiškutis.
Topis pirmiausia nudažė vieną kiaušinio pusę geltonai – kaip saulę. Paskui pridėjo šiek tiek žalios – kaip žolę. Dar mažą mėlyną vingį – kaip dangų virš tako. Ir visai mažą raudoną brūkšnelį – kaip širdį.
Bet kada jis baigė dažyti, kiaušinis pasirodė keistokas. Spalvos buvo tarp savęs susimaišiusios. Vienur jų buvo daugiau, kitur mažiau. Geltona susiliejo su žalia, žalia su mėlyna, o raudonas brūkšnelis labiau priminė kreivę, negu širdelę.
Topis nuleido akis:
– Mano nesigavo toks gražus…
Kiškutis paėmė Topio kiaušinį į letenėles ir pradėjo jį vartyti prieš saulę. Kai saulės spindulys palietė margutį, visos spalvos jame tarsi atgijo. Geltona sušvito dar šilčiau, žalia tapo lyg pavasarinė pieva, mėlyna priminė rytinį dangų, o raudonas brūkšnelis atrodė kaip maža plakanti širdelė viso to viduryje.

– Žiūrėkite, – tyliai tarė kiškutis. – Jame tikrai yra visas pavasaris.
Tipio akys sužibo.
– Jis ne keistas, jis gyvas!
Topis nustebęs mirktelėjo.
– Tikrai?
– Tikrai, – atsakė kiškutis. – Kartais gražiausi būna ne tie margučiai, kuriuose yra tikra istorija.
Tipis pažvelgė į savo draugą ir nusišypsojo.
– Tavo margutis pasakoja apie saulę, žolę, dangų ir širdį. Apie viską, ką šiandien matei!
Topis švelniai priglaudė margutį prie savęs.
Netrukus ant kelmo rikiavosi visi margučiai – geltoni, žali, mėlyni, raudoni, taškuoti, dryžuoti, vieni labai tvarkingi, kiti kiek juokingi, bet visi savaip gražūs.
Kiškutis vėl sudėjo juos į pintinę, palikdamas viršuje Topio margutį:
– Šitas bus pirmasis, kurį šiandien parodysiu miškui, – tarė jis.
– Kodėl? – paklausė Topis.
Kiškutis nusišypsojo.
– Todėl, kad jis primena pačią Velykų paslaptį. Gyvybė ne visada nubunda vienodai. Ji gali būti rami, spalvota, drąsi, net truputį kreiva, bet, jeigu joje yra širdis, ji visada bus graži.
Tą rytą Tipis, Topis ir kiškutis dar ilgai sėdėjo ant kelmo, šildomi pavasario saulės. Ir miškas atrodė ne tik gražesnis. Jis atrodė gyvas taip, lyg kiekvienas lapelis, kiekvienas tirpstančio sniego lašelis ir kiekvienas margutis tyliai pasakotų tą pačią istoriją: po žiemos visada sugrįžta šviesa, o su ja ir gyvybė.
Užduotėlė vaikučiui: „Mano margučio istorija“
Nuspalvink savo margutį ir papasakok jo istoriją.
Tikslas: vaikas mokosi susieti spalvas su gamta, aplinka. Skatins kūrybiškumą, gal jis sukurs savo spalvos istoriją.