Vieną rytą pabudus, dangus buvo pilkas, tylus, ore tvyrojo kažkoks laukimas. Tipis sėdėjo savo voratinklyje ir jautė, kaip siūlai vos vos dreba.

– Topi… – tyliai tarė jis. – Kažkas tuoj nutiks.

Topis pakėlė galvą į dangų.

– Jaučiu… – atsakė jis. – Oras tarsi pilnas vandens.

Ir staiga…

Pliaukšt. Vienas lašas nukrito tiesiai ant lapo. Po jo – dar vienas.

Ir dar…

Netrukus visas miškas prisipildė lietaus.

Tipis sukluso.

– Iš kur jie atsiranda? – paklausė jis, stebėdamas, kaip lašai krenta visur aplink.

Vienas lašelis nutūpė visai šalia, ant jo voratinklio. Jis švelniai susiūbavo, bet nenukrito. Tipis priėjo arčiau.

– Labas… – tyliai sušnibždėjo jis.

Ir tada nutiko keistas dalykas. Lašelis… atsakė.

– Labas.

Tipis net sustingo.

– Tu… kalbi?

– Kartais, – nusišypsojo lašelis. – Kai kas nors tikrai klausosi.

Topis prisislinko arčiau.

– Iš kur tu atsiradai?

Lašelis šiek tiek sužibo.

– Iš dangaus. Bet tai tik dalis mano kelionės.

– Kelionės? – nustebo Tipis.

– Taip, – atsakė lašelis. – Aš niekada nenustoju keliauti.

Tipis įdėmiai klausėsi.

– Papasakok.

Lašelis šiek tiek suvirpėjo, lyg jaudindamasis, kad jo kažkas taip įdėmiai klausosi.

– Seniai seniai buvau vandeniu ežere. Saulė mane sušildė… ir vieną dieną aš pakilau aukštyn.

– Pakilai? – nustebo Topis.

– Taip. Tapau lengvas kaip oras. Nebuvau nei vanduo, nei lašas, tuo metu… aš tapau debesimi.

Tipis pakėlė akis į dangų.

– Tai tu buvai ten?

– Taip, – nusišypsojo lašelis.

– Bet ilgai ten neužsibuvau. Debesys prisipildė vandens… ir mes pradėjome kristi.

– Ir tu sugrįžai čia? – paklausė Tipis.

– Taip. Bet tai dar ne pabaiga.

Lašelis nuslydo nuo voratinklio ir nukrito ant žemės.

Tipis ir Topis nusekė jį akimis.

Lašelis susijungė su kitais – mažyte srovele.

– Dabar aš keliausiu per žemę, – jo balsas dar švelniai skambėjo. – Gal pateksiu į upelį. Gal į ežerą. O gal tapsiu dalimi augalo.

Topis palinko arčiau žolės.

– Augalo?

– Taip. Augalai geria mus. Mes padedame jiems augti. O tada… saulė vėl mus pakelia.

Tipis tylėjo.

– Vadinasi… tu niekada nedingsti?

– Mes niekas nedingstame, – atsakė lašelis. – Mes tik keičiamės.

Miške lietus po truputį mažėjo. Debesys pradėjo sklaidytis ir tarp jų pasirodė saulė. Ant lapų, ant voratinklio, ant žolės liko daugybė mažų lašelių. Jie blizgėjo kaip mažyčiai veidrodžiai.

Tipis pažvelgė į vieną iš jų.

– Tu irgi keliausi?

Lašelis tyliai sužibo.

Topis šyptelėjo.

– Tada iki pasimatymo…

– Topi… dabar aš suprantu.

– Ką? – paklausė jis.

– Kad net jei kažkas išnyksta… tai dar nereiškia, kad jo nebėra.

Topis lėtai linktelėjo.

– Tai tik reiškia, kad jis jau pakeliui kažkur kitur…

Tą dieną miškas atrodė dar gyvesnis, nes dabar Tipis ir Topis žinojo: kiekvienas lašas turi savo kelią, turbūt ir kiekvienas iš mūsų turime savąjį. 🌧️🌿✨