Vieną vakarą, kai miškas jau ruošėsi miegoti, Tipis tyliai pasakė:

– Topi… man atrodo, kad pasaulis yra daug didesnis nei mūsų miškas.

 

 

Topis kurį laiką tylėjo.

Jis visada prieš atsakydamas „pajusdavo“.

– Taip, – galiausiai tarė jis. – Ir kartais, kad tai suprastum, reikia iškeliauti.

– O kur? – sužibo Tipio akys.

Topis nusišypsojo.

– Ten, kur vanduo neturi krantų… prie jūros.

 

---

 

Kelionė buvo ilga.

Tipis pirmą kartą matė tiek daug spalvų, garsų, žmonių.

 

 

O kai jie pagaliau pasiekė jūrą Egipte, jis net nutilo.

Vanduo buvo skaidrus kaip stiklas, o po juo – didelis ir paslaptingas pasaulis.

– Ar mes tikrai galime joje maudytis? – tyliai paklausė Tipis.

Topis pažvelgė į jūrą ir ramiai tarė:

– Jei jau atkeliavome taip toli, turime ją pajausti.

 

 

Topis atsargiai įplaukė į vandenį, o Tipis tupėjo ant mažos šakelės galiuko. Ji tai plūduriavo vandens paviršiumi, tai lengvai panirdavo nuo bangelių, kurias sukeldavo praplaukiantys kateriai. Po vandeniu viskas atrodė kitaip.

Šviesa judėjo.

Spalvos raibuliavo.

Net tyla skambėjo kitaip.

Ir tada…

Iš tarp koralų išniro aštuonkojis.

Jis neatrodė baisus.

Jis atrodė… smalsus.

 

 

– Jūs ne šios jūros gyventojai, – ramiai tarė jis.

Tipis nedrąsiai linktelėjo.

– Mes iš miško…

Aštuonkojis priartėjo arčiau, lėtai, be jokio skubėjimo.

– Kiekvienas pasaulis turi savo būdą gyventi, – pasakė jis.

Tipis sukaupė drąsą:

– O kuo ypatingas tavo?

Aštuonkojis trumpam nutilo, tarsi klausytų savęs.

– Mano kūne plaka trys širdys.

 

 

Tipis net išsižiojo.

– Trys… O kam tiek daug?

– Dvi padeda man kvėpuoti po vandeniu, – paaiškino jis. – O viena neša gyvybę per visą kūną. Bet yra viena paslaptis…

Jis trumpam sustingo.

– Kai aš plaukiu, mano svarbiausia širdis ilsisi.

– Vadinasi, tau sunku plaukti? – paklausė Tipis.

– Taip, – ramiai atsakė aštuonkojis. – Todėl aš judu kitaip. Lėčiau. Arčiau dugno. Taip, kaip man geriausia.

Tipis pažvelgė į atplaukusį Topį.

 

 

Topis visada judėjo lėtai. Ir jis niekada dėl to nesiskundė, nors turi tik vieną širdį.

Tipis tyliai tarė:

– O tu lėtas ne todėl, kad tau sunku… o todėl, kad taip tau tinka?

Topis nusišypsojo:

– Mano širdis juda savu ritmu, – atsakė jis. – Kai neskubi, spėji pamatyti daugiau.

Jų pokalbį švelniai pertraukė aštuonkojis:

– O mano kraujas… jis mėlynas.

Tipis vėl nustebo:

– Mėlynas?

– Taip, – linktelėjo aštuonkojis. – Jūsų kraujas raudonas, nes jame yra geležis. Ji padeda pernešti deguonį ore. O mano kraujyje yra kita medžiaga – su variu. Dėl jos kraujas atrodo mėlynas.

Tipis susimąstė:

– O kam tau to reikia?

Aštuonkojis švelniai mostelėjo čiuptuvu aplinkui.

– Vandenyje yra mažiau deguonies nei ore. Mano kraujas turi mokėti jį pasiimti net tada, kai jo nedaug.

Topis tyliai pasakė:

– Vadinasi, tu toks ne šiaip sau… o todėl, kad tavo pasaulis to reikalauja.

– Taip, – atsakė aštuonkojis. – Jei turėčiau jūsų kraują, man čia būtų sunku gyventi.

Kurį laiką visi tylėjo.

 

 

– Jei bandyčiau būti kaip žuvis, aš neišgyvenčiau, – pasakė aštuonkojis. – Jei bandyčiau būti kaip tu – taip pat. Lyginimasis man nepadėtų gyventi.

Topis ramiai pridūrė:

– Mes nesame skirti būti vienodi. Mes esame skirti tikti savo vietai.

Tipis pakėlė akis.

– O jeigu kartais jautiesi ne savo vietoje?

Aštuonkojis priartėjo arčiau.

– Tada tu dar tik ieškai savo vandenyno…

 

---

 

Kai jie grįžo į krantą, saulė jau leidosi.

Tipis ilgai tylėjo.

– Topi… – galiausiai pasakė jis.

– Gal ir gerai, kad aš nesu kaip visi.

Topis švelniai nusišypsojo:

– Ne „gal“, Tipi.

Jis trumpam sustojo:

– Būtent todėl Tu esi Tu.

 

 

Tipis pažvelgė į jūrą.

Ten, kažkur tarp bangų, gyveno aštuonkojis su trimis širdimis.

Tipis pajuto savo vieną mažą, bet stipriai plakančią širdutę ir jam buvo visiškai ramu ir gera būti savimi.

 

---

 

 

Tu esi toks, koks turi būti – nereikia būti kaip kiti, kad būtum pakankamas.